-
Ergoterapija (gr. ergon – darbas, therapeia – gydymas) – vaikų galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti vaikams savarankiškai gyventi, atsižvelgiant į jų norus, poreikius bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Skatinama vaikus siekti maksimalaus funkcinio nepriklausomumo visose gyvenimo srityse.
Pagrindinis ergoterapijos tikslas – mokyti vaiką atlikti veiklą, užduotis ir vaidmenis, siekiant užtikrinti jo produktyvų gyvenimą, savęs bei aplinkos kontrolę.
Atsižvelgus į vaiko funkcinę ir psichinę būklę ergoterapijos užsiėmimas gali būti:
- aktyvus;
- pusiau aktyvus;
- pasyvus.
-
-
-
Atsižvelgus į vaiko funkcinę ir psichinę būklę, ergoterapijos užsiėmimas gali būti atliekama be priemonių arba su priemonėmis (įvairūs kamuoliukai, terapinė masė, įvairaus pasipriešinimo segtukai, gumos ir kt.). Užsiėmimo metu:
- didėja judesių amplitudė;
- lavėja smulkioji motorika;
- stiprėja raumenys;
- gerėja koordinacija;
- lavinama sensomotorinė sistema;
- didėja tolerancija supančiai aplinkai;
- mažėja pasipriešinimas veikloms.
-
Įvairiais novatoriškais metodais skatinamas vaikų kūrybiškumas, palaipsniui kuriama pasitikėjimu grįsta atmosfera, kurioje ergoterapeutas ir vaikas veikia kaip viena komanda.
Ergoterapija – tai įvairių pratimų, funkcijų gerinimo kompleksas, kuriame itin svarbios psichologijos bei sociologijos žinios, padedančios įgalinti vaiką atlikti tam tikrą veiksmą ar veiklą, išpildyti tam tikrus žmogaus poreikius. Ergoterapeutas gali padėti išvystyti trūkstamus įgūdžius ar pagerinti prarastus darbinės veiklos įgūdžius.